Jaunas verslas – Parduok dešrą. Arba, kaip mes žaidėme marketingą.

Su geru draugu įsteigėme reklamos ir internetinio marketingo agentūrą pavadinimu “Parduodam dešrą”. Abu vienbalsiai manėm, kad toks pavadinimas turėtų kelti susidomėjimą mumis. Bet apie visa tai nuo pradžių.

Aš manau, kad jūs sutiksite su žemiau parašyta fraze.

Jei tik kam nors pasakai, jog pradedi savo verslą, visi į tave žiūri su nedidele veidmainiška šypsena, ir iš veido matyti ką jie galvoja.
-Teip, teip, dar pasižiūrėsim…xD

Deja, mums lietuviškas skepticizmas buvo nė motais, ..

Mano draugas puikus diplomuotas kompozitorius ir pianistas, turi vadovo magistrą ISM, geras Seo ir Adwords žinias bei patirtį web development’e. Na, o aš, kaip čia pasakius, – laisvamanis photoshop’o ir fotografijos mylėtojas. Svarbiausias dalykas, ko aš laukiau ir tikėjausi iš abipusių verslių santykių yra užsispyrimas tęsti pradėtus darbus ir sąžiningumas (pastarojo versle retai besutiksi). Beveik pavyko. Abu pasitarėm dėl šiokios tokios strategijos ir važiuojam. Truputis Adwords, truputis SEO, kažkiek facebook reklamos ir visas pasaulis mums po kojom. Didžiausios investicijos į mūsų biznį buvo mūsų darbas ir tie nelemti eurai, kuriuos išleisdavome kavai susitikimams kofeinuose. Trumpai tariant, buvome labai užsidegę ir manėme, kad esame auksarankiai ir sunkiai dirbant visgi galima kalnus nuversti. Pasirengimas startui šiek tiek užtruko, kaip ir pridera reklamos versle “reikėjo vakar”. Buvo daug ginčų, bet visus juos išgyvenome.

Jaunas verslas ir menedžmentas.

Kodėl nusprendėme, kad reikia kurti juridinį subjektą? Jau ir taip atskirai freelance’indami turėjome projektų prie kurių dirbome, ir kavai užtekdavo.

Mano asmeniniai tikslai, kurių aš tikėjausi iš bendro darbo:

  • Nusimesti šiek tiek derybų ir menedžmento naštos nuo savo kupros.
  • Paspartinti augimą ir užsitarnauti gerų klientų.

Tačiau ta menedžmento našta gulė ant mudviejų pečių. Tarsi nerašytas susitarimas buvo, kad mano draugas tai mūsų “smegenys”, o aš “kūnas”. Taigi per neilgą  šio viso reikalo build’inimą išmokau keletą labai gerų dalykų:

  • Pramokau programuoti;
  • Būti nuoseklus;
  • Skaičiuoti rezultatus ir planuoti laiką.

Šie pasiekimai mane žiauriai stūmė į priekį.

O kaip su strategija?

Pamačiau, kad absoliučiai nieko nesugebu ir per daug save idealizuoju. Viso to vaistas buvo “dar daugiau darbo” ir tai realiai atitraukdavo nuo tų minčių, kuriomis mano partneris buvo užsikrėtęs jau seniai. Neva tai, ne viskas klostosi kaip tikėjomės, darai ne tą ką reikia ir pan. Visgi didžioji “DEŠROS” problema buvo nesusikalbėjimas. Visada sakydavome vieną, o kai tik reikdavo pradėti daryti darbus gaudavosi kitaip. Tačiau ir ši bėda ne bėda. Pagrindinis dalykas, greičiausiai, dėl kurio buvo sunku apsispręsti, tai – kokį kelia pasirinkti? Buvo poreikis didinti užsakymų apimtis, bet jas didinti tokiu būdu, kad apsimokėtų tą darbą daryti ir tai neatrodytų kaip dovana mūsų klientams. O aš tikėjau, kad yra tik du keliai. Vienas iš jų buvo visiškai investuoti į save (į “Parduodam dešrą”) ir į turinio kūrybą (kurti prekės ženklą), kitas gi kelias, push’inti ir daryti aktyvius pardavimus, ko aš nekenčiu (bet supratau, kad teks vistiek). Visgi visa ideologija ir mūsų vizija buvo tinkama pirmam variantui. Kurti amazing portfolio, daryti gerus darbus ir tokiu būdu užsitarnauti vardą. Kitaip tariant, arba nemokamai, arba labai brangiai. Viduje niekada nebuvo ginčų nei dėl finansų, nei dėl darbų paskirstymo.

Klientus per petį.

Šitų mano minčių pasekoje atsitiko toks dalykas. Pradėjau nebegirdėti savo klientų. Nors gal tiksliau kaip tik pradėjau geriau girdėti jų nepagarbą, kai buvo aptarinėjami darbai ir ataskaitos. Jaučiausi kažkoks internautas, hakeriukas, kuris nieko nesupranta ir nemato toliau device’o ekrano. Tada natūraliai atsirado toks priešiškumas jiems, nes suvokiau esminį dalyką – Jie švaisto mano laiką. Ribodami mane savo neįdomiais produktais ir paslaugomis, nenorėdami keistis ir norėdami žaibiškų rezultatų. Tikslai buvo rimtesni – parduoti komunikaciją pačią savaime, o ne skaičius. Padariau tai, ką norėjau padaryti, mečiau tuos visus klientus per petį ir nusprendžiau, kad geriau tą laiką, kurį skiriu savo klientams investuosiu į save. Buvo šiek tiek liūdniau, nes nebeliko tų papildomų pajamų, tačiau buvo ir ramiau, nes nebuvau įpareigotas užsiimti “pigia šūdodara” kaip pasakytų mano draugas. Bet kaina viso to – likau vienas. Likau vienas su savo idėjomis ir užsispyrimu. Tačiau svarbiausias dalykas šioje vietoje buvo patirtis. Ir tikiuosi niekada tų klaidų nebekartosiu (nors ir tuo šventai netikiu).

Paklausite manęs “Tai moralas kame?”

Čia aišku dar nebus to moralo, to tikrojo moralo, kurio, jūs laukiate, todėl, kad aš negaliu viso to šūdo sukišti į vieną trumpą straipsnį, pasiliksiu kitiems kartams. Apskritai, mąstau, kad kai baigsiu jį rašyti tiesiog optimizuosiu paieškos sistemoms ir visai negalvosiu apie jokį outro.

Bet rimčiau. Niekada negalvokite, kad prieš kažką darant jums reikia susirasti kažkokį partnerį ar stogą, negalvokite, kad jums reikalingas “didysis brolis”, nes tai jums tikrai ne į naudą. Būdami jaunas verslas jūs galvojate, kad jums reikia kažkokio paskatinimo iš šalies. Aš dar neužkopiau nė 5% į savo nedidelį kalnelį, o kalbu, kaip iš varpinės. Kodėl blogai partneriai ir visokie patarėjai, kodėl, po galais, reklamščikai, jūs, visi tokie užrietę nosis? Kai jūsų ko nors paklausi, jūs pasidarote tokie visažiniai ir pradedate pasakoti visai ne apie tai ko aš klausiau, arba kalbate tokiais terminais, kad jūsų niekas nesuprastų (tarsi tyčia). Teip teip tai toks šių dienų trendas. Iš dalies supratau, kodėl, jūs, tokie apsišikę pižonai, todėl, kad jūs žinote viso to kainą. Juk parduoti “DEŠRĄ” nėra taip lengva net jei ji ir Krekenavos, bet mano ir jūsų deklaruojamos vertybės sako būtent tai, kad lašas po lašo, vistiek akmenį pratašo. Todėl išmokti darbus vykdyti nuo pradžių iki galo tikrai didelė vertybė, nes įgaunate nesveikai daug patirties, kuri šiame gyvenime yra didžiausias turtas.

Patarimas naujokams.

Visiems žaliems galiu pasakyti vieną. Čia labai karšta, todėl turite ne tik kalbėti mokytis, bet ir atrodyti ne ką prasčiau, nes jei neatsinešate nieko ką norite parduoti bent jau pristatykite save normaliai, nes niekas jumis netikės. Šitas visas vėmalas man padarė tikrai gerą pamoką ir supratau 2 svarbius dalykus.

  • Jokių bendraturčių, akcininkų, dalininkų.
  • Eik iki galo. (nes tai reiškia, kad turi smarvės padaryti sprendimą).

Paaiškinimas dėl pirmo punkto:

Būk savo žodžių šeimininkas ir pasilik sprendimo teisę sau. Tai nereiškia, kad negali bendradarbiauti su kitais, bet visada įvertink situaciją. Labai dažnai žmonės tik kalba, o realių darbų taip ir nepadaro arba laukia kol juos padarys kiti. Neturėk viršininkų virš savo galvos, kurie dedasi, jog žino kaip reikia viską daryti.

Paaiškinimas dėl antro punkto:

Padaryti sprendimą tai kažkas panašaus kaip pakeisti darbą, arba mesti darbą ir eit ant savo šiknos freelance’int. Arba, pavyzdžiui, išeit iš tėvų ir butą susirasti. Tačiau po viso šito, jūs, jaučiatės laimingi. Gal net ne visuomet todėl, kad daugiau pinigų ar naudos tai atnešė. O būtent todėl, kad jei galite padaryti veiksmą – tai jau labai daug. Tai reiškia, kad tai ką jūs imate į rankas, pradeda žvilgėti.
Keep going guys!